komplikuotas-gedulas

Dažnai tenka išgirsti, jog mirtis yra toks pats natūralus gyvenimo reiškinys kaip ir gimimas ar brendimas. Kai mirė Lietuvių poetas Justinas Marcinkevičius, didelė dalis žmonių aiškiai suvokė, kad netekome garbingo, šviesaus žmogaus. Skyrėme laiko su juo atsisveikinti ir pagerbti. Tačiau dauguma mūsų, net ir reikšdami užuojautą, jau kitos dienos rytą ėjome į darbus, o mūsų kasdienė veikla nesustojo, mūsų neprislėgė sielvartas. Tačiau, kai mirtis tampa asmeniška ne tuo, kas (sako) visų mūsų laukia, kai miršta žmogus, su kuriuo asmeniškai buvome susiję ypatingu prieraišumo ryšiu, mus prislegia giliai skausminga būsena. Ji, atrodo, niekada nesibaigs, nes netektis juk amžiams. Mes imame gedėti. Psichologijos mokslas šią būseną apibrėžia kaip ištisą emocinį procesą (bet ne vieną kokią nors reakciją), vykstantį tam tikrais etapais nuo tos akimirkos, kai susiduriama su skausminga realybe iki tol, kai su ta nauja realybe imama susitaikyti.

Susidūrimas su realybe

Netekties akimirką, praradus mylimą ir brangų artimąjį, išgirdus žinią apie savo žmogaus mirtį, išgyvename sąstingio, „apdujimo“, kitaip šoko, būseną. Žmonės, patyrę netektį, dažnai pasakoja negalėję žinia apie mirtį patikėti, prisimena jautęsi tarsi sapnuotų blogą sapną, tikri įvykiai atrodė tarsi būtų nerealūs. Dažnas gali papasakoti, kad elgėsi ne visai adekvačiai (karštligiškai gaivino jau mirusį žmogų ar negalėjo fiziškai pajudėti iš vietos). Tai – pirmoji reakcija susidūrus su realybe. Dažnai net ir po laidotuvių tarsi ne visai suvokiame praradimą, pagauname save mąstant, jog štai važiuosime aplankyti mylimo tėčio, o vėliau susizgrimbame, jog nebėra pas ką važiuoti (tėtis miręs). Daugelyje kultūrų, žmogui mirus, yra daugybė laidojimo ritualų (Lietuvoje – šarvojimas, anksčiau tukdavęs tris dienas, simbolinė paskutinė kelionė kapinių link, ateinantys raudotojai, galiausiai kūno „atidavimas“ žemei). Žmonėms reikia laiko susivokti. Matyt, būtent tautų išmintis ir patirtis padiktavo mirties sukakčių (mėnesio, pusmečio, metinių) minėjimus.

Konfrontavimas su tuo, ko neįmanoma pakeisti

Suvokus skaudžią realybę, apima daugybė skausmingų ir stiprių jausmų. Labai dažnas pyktis, ne tik širdgėla, liūdesys. Pykstama ant savęs (reikėjo kažkaip jį išgelbėti) ant Dievo (kam pasiėmė per anksti, net jeigu Dievu ir nelabai tikima), ant paties mirusio žmogaus (kam išėjo ir paliko, nors suvokiame tokio pykčio absurdiškumą). Dažnai pyktis nukreipiamas į laidotuvėse pasirodžiusius giminaičius (kai gyvas buvo, tai nelankė) arba į kaimynus, apsirengusius pernelyg gedulingai arba, nesilaikant jokių tradicijų, pernelyg puošniai (apsimetėliai). Intuityviai jaučiame, jog mūsų skausmas begalinis, kitiems taip stipriai neskauda. Manome, kad mūsų niekas negali suprasti, nebent tas, kuris visą tai patyrė. O kur dar kaltės jausmas (kodėl neskyriau daugiau dėmesio mylimam žmogui; kodėl nepasakiau, kad myliu). Kartais ieškoma kaltų dėl ištikusios mirties (aplaidūs daktarai). Bandoma sužinoti visas mirties aplinkybes. Šalia šių jausmų vis prasibrauna sielvartas, vėliau gali pasirodyti būsena, visiškai panaši į depresiją. Dėl greit besikeičiančių ir stiprių emocijų bei jausmų gali apnikti mintys, kad „kraustomasi iš proto“, tačiau išgyventi skausmingus jausmus yra visiškai normalu, tai sveika reakcija į praradimą. Žmogus priešinasi realybei (norėtume ką nors pakeisti). Dažnai kilusios emocijos ir jausmai primygtinai slopinami ar bandomi paslėpti ne tik nuo artimųjų, bet ir nuo savęs. Dažnas nori, kad jį greičiau visi paliktų ramybėje, kiti priešingai, skausmu nori dalintis. Paradoksalu, tačiau būtent dvasinis skausmas ir to skausmo išreiškimas turi gydomąjį poveikį. Negalima vengti savo patyrimo. Užslopintos emocijos vėliau gali reikštis įvairiais psichikos sveikatos sunkumais (strp. „Komplikuotas gedulas“).

Atsisveikinimas su mirusiuoju

Žmogus, leidęs sau jausti liūdesį, pyktį, skausmą, ilgesį ilgainiui ima susigyventi su netektimi. Imama prisitaikyti prie naujos realybės, tarsi atsisveikinama su mirusiuoju. Tai nebūtinai reiškia, jog kasdien vis truputį geriau. Kartais tikrai ima ir šiek tiek atlėgsta, bet kartais būna sunku, sunku taip, tarsi nuo laidotuvių būtų prabėgę vos keletas dienų – vėl veria skausmas. Dažnai sielvartas atsispindi gedinčiojo išorėje (veide, kūne) ir nebūtinai jis gali rengtis tik juodai (tradicija nešioti gedulą po truputį nyksta).

Galiausiai žmogus arba ima judėti gyvenimo link (atrandama nauja gyvenimo prasmė, pradedama labiau rūpintis likusiais gyvais artimaisiais, savimi, atliekama veikla, darbu), arba neigiama, komplikuoto gedulo linkme (gedintysis pradeda piktnaudžiauti raminamaisiais vaistais, vartoti alkoholį (todėl vystosi alkoholizmas), kitais būdais žaloti save, imti skųstis somatiniais skausmais (str. „Komplikuotas gedulas“).

Žmogus po truputį mokosi gyventi be mirusiojo (atlikti kasdienius darbus, švęsti kalendorines, šeimos šventes). Mirus artimajam, sunkiausia būna išgyventi visą metų ciklą be jo. Galiausiai sielvartas po truputį traukiasi, mirusysis prisimenamas, gedintysis tais prisiminimais gali dalintis, retkarčiais vis dar užplūsta liūdesys, skausmas ir nostalgija, tačiau visa tai nebeparalyžiuoja žmogaus kasdienio gyvenimo.

Straipsnyje daugiau dėmesio skiriama po artimojo mirties kylantiems išgyvenimams (natūraliam, sveikam gedulo procesui), tačiau panašūs jausmai (išgyvenimų seka, vadinama gedulu) užplūsta ir patyrus kitokią netektį: praradus darbą (ar darbingumą), išgyvenant skyrybas, netekus draugo (pvz., susipykus), susirgus labai sunkia (ar nepagydoma) liga ir net iškritus iš turnyro mėgstamai komandai. Nors emocijų stiprumas ir gedulo laikas gali labai skirtis.

Plačiau galite skaityti:
Ana Kubler – Ross „Apie mirtį ir mirimą“
Irwin Yalomas „ Žiūrėti į saulę“

Kino filmai apie gedulą:
Things We Lost in the Fire (2007)
P.S. I Love You (2007)
La Delicatesse (2011)