Depresija po gimdymo

Vaiko gimimas suprantamas kaip džiaugsmas, kitokia gyvenimo prasmė, pilnatvė. Kai šeimoje mažo žmogučio buvo labai laukiama, atrodytų, kad kitokių jausmų, nei džiaugsmas negalėtų ir kilti. Net ir motinystės vargai suvokiami kaip prasmingi. Neretai pasigirsta nuomonių, jog tik tapusi mama „moteris tampa tikra moterimi“. Tik, deja, ne visada jauną mamą aplanko vien tik geri jausmai. Po gimdymo, praėjus vos keletui dienų, jaunai mamai tampa sunku. Ji suirzusi, o ašaros rieda nesustabdomai. Smulkmenos erzina, o galvoje vis sukasi mintys, kad kažkas negerai, bet visai neaišku, kas. Neaišku ne tik artimiesiems, bet ir pačiai mamai. Moterį apima slegiantis liūdesys, apatija. Jaunoji mama jaučiasi kalta dėl tokios savo būsenos, juk taip lauktas žmogutis gimė sveikas, ji turi mylimą, rūpestingą vyrą, stogą virš galvos.

Panašius jausmus po gimdymo gali prisiminti gana didelė dalis moterų (būsena dar vadinama „baby blues“). Didesnei daliai savijauta pagerėja po keleto savaičių, tačiau vienai iš septynių – dešimties moterų tokia būsena pereina į rimtą sutrikimą – depresiją po gimdymo. Čia reikėtų pastebėti, jog depresija po gimdymo nėra specifinis sutrikimas, o terminas „pogimdyminė depresija“ nėra medicininis. Kitaip tariant, šiai būsenai būdingi panašūs simptomai kaip ir apėmus didžiajai depresijai, tačiau moters padėtis gimus vaikui iš esmės kitokia. Jei apėmus didžiajai depresijai žmogus ilgainiui nebegali spręsti uždavinių visose esminėse gyvenimo srityse – socialinėje aplinkoje, darbe bei buityje, tai užklupus depresijai po gimdymo mama nebegali spręsti svarbiausio šiuo metu iškilusio uždavinio – nebegali pasirūpinti savo vaiku. Dėl to kenčia ne tik jaunoji mama, bet ir gimęs kūdikis. Beje, depresija tik vienas iš galimų sutrikimų, kurie gali apimti moterį po gimdymo, o tokie sutrikimai gali būti skirtingo sunkumo (nuo būsenos vadinamos „baby blues“, motinos-vaiko ryšio sutrikimo iki sunkios psichozės).

Bandoma išskirti, „suskaičiuoti“ depresijos po gimdymo priežastis:

hormoninės priežastys (pvz., staiga nukritęs estrogeno ir progesterono lygis), fiziologinės (pvz., anemija), ankstesni sutrikimai (jei moteriai ir anksčiau pasitaikė depresijos epizodų), psichologinės priežastys (laisvės praradimas, nepasitenkinimas kūnu po gimdymo, konfliktai, užgriuvusi atsakomybė), socialinės (pinigų stygius, nelaukto vaiko gimimas). Tačiau, deja, vienos esminės priežasties (kaip ir apėmus depresijai kitu gyvenimo periodu) mokslininkams išskirti nepavyksta. Tad manoma, jog depresiją sukelia daugelis tarpusavyje sąveikaujančių veiksnių (socialinių, biologinių, psichologinių).

Kas liudija apie depresiją:

  • Nuolatinė prasta jaunos mamos nuotaika (liūdesys, irzlumas, pyktis).
  • Padidėjęs verksmingumas. Kai ašaros byra tarsi pačios be jokios rimtesnės priežasties.
  • Intereso ir malonumo viskam praradimas. Moteris nebesidomi nei savimi, nei savo kūdikiu ar kitais šeimos nariais. Prarandami ir visi kiti interesai (skaityti, klausytis mėgstamos muzikos ir pan.).
  • Motyvacijos ką nors daryti praradimas.
  • Izoliacijos, vienišumo, kaltės jausmai.
  • Prasta dėmesio koncentracija.
  • Jaunąją mamą apima mintys, kad su niekuo nebeįmanoma susitvarkyti, viskas krenta iš rankų. Taip pat būdinga vadinamoji kognityvinė triada: „aš bevertė“, „pasaulis bloga vieta gyventi“, „ateitis niūri“.
  • Jaučiamas energijos netekimas.
  • Svorio pokyčiai. Moteris netenka daug svorio arba priešingai, pastebima, jog svoris ypač didėja.
  • Sutrikęs miegas. Motina negali užmigti ir tuomet, kai yra tokia galimybė. Arba labai greitai prabundama vos užmigus.
  • Kraštutiniai atvejais kyla noras krestelti kūdikį, išgyvenamas didelis pyktis vaikui, noras jį žaloti.
  • Tam, kad galima būtų įtarti depresiją, nebūtina aptikti visų čia išvardintų simptomų.

Kodėl depresija po gimdymo – itin sudėtinga būklė?

Esant šiam sutrikimui blogai ne tik jaunajai motinai. Gimęs vaikas dar nesupranta savęs kaip atskiro žmogaus. Mamos ir vaiko ryšys šiuo periodu neįtikėtinai glaudus, vaikas jaučia mamos jausmus ir juos gali perimti (pvz., jei nerimauja mama, nerimauja ir vaikas). Todėl susidaro užburtas ratas – kuo labiau moteriai reikia poilsio, tuo mažiau ji jo gauna, nes depresijos apimtos motinos kūdikis būna neramus, verkšlena, nemiega, nuolat būna alkanas.
Depresiją išgyvenančios motinos dėl susilpnėjusios dėmesio koncentracijos ir intereso dažnai sunkiai supranta savo vaiko poreikius, nors kartais stengiasi. Moteris, serganti depresija, nėra nei blogas žmogus, nei bloga motina. Ji tiesiog apimta klastingos ligos.

Depresija po gimdymo sudėtinga dar ir tuo, kad maitinanti savo kūdikį mama negali vartoti daugelio vaistų.

Dažna mama stengiasi slėpti sunkią savo būseną nuo artimųjų, jaučiasi neatitinkanti visuomenės lūkesčių (juk jauna mama turi džiaugtis savo kūdikiu), dažnai pati save ramina, kad nėra jokių priežasčių liūdėti.
Moteris gali susidurti ir su artimų žmonių nesupratimu. Vos užsiminus apie savo būklę pasirodo visokių guodėjų ir patarėjų („nustok vyti dievą į medį“), visažinių, bandančių įtikinti, jog moteris gyvena gerokai geriau, nei kiti nelaimingieji, todėl liūdėti tokioj jų supratimu „geroje“ situacijoje – beveik nuodėmė. Moteriai prabilus apie savo būsenas, neretai ne iš blogos valios skubama priminti, jog kiti išgyveno dar sunkesnius laikus. Tik nė vienas iš šių „paguodos“ būdų susidūrusiai su sunkumais moteriai nepadeda. Į tai dėmesį turėtų atkreipti jaunų motinų vyrai bei kiti artimi žmonės.

Deja, depresija nepriklauso nuo objektyvios žmogaus gerovės, todėl aplankyti gali kiekvieną, o pogimdyminės depresijos atveju, kiekvieną moterį.

Kaip sau padėti?
Būti mama nėra lengva. Daugelis motinos gyvenimo sričių pasikeičia (socialinė, šeimyninė, darbinė). Gimęs kūdikis tarsi pristabdo jaunos moters gyvenimą, priverčia peržiūrėti prioritetus. Svarbu atskirti depresiją nuo normalios reakcijos į motinystės išbandymus. Reikia labai atsakingai įvertinti, ar moteris vis dar pasirūpina svarbiausiais vaiko poreikiais (pamaitina, migdo, perrengia, reaguoja į vaiko verksmą, jį myluoja ir pan.), kartais visgi nudžiunga išgirdus vaiko balselį, esant galimybei pasirūpina pati savimi (valgo, prausiasi, miega). Nors ir verkdama vis dar mato gyvenimo prasmę, geba pasidžiaugti vaikelio atėjimu ir augimu. Tuomet gal tikrai tiesiog reikia realios ir apčiuopiamos artimųjų pagalbos, kad mama galėtų išsimiegoti, bent trumpam „pabėgti“ nuo motinystės vargų (į kirpyklą, parduotuvę ar pas draugę).

Jei motinos būsena ir prabėgus ilgesniam laikui po vaiko gimimo nesikeičia, laukti nereikėtų. Tokiu atveju būtina profesionali pagalba (depresija pasirodo maždaug per 42 dienas po gimdymo). Apimtai depresijos motinai nepadės patarimai – „neliūdėk“, „pailsėk“, „paklausyk geros muzikos“ ar pan. Kreiptis į profesionalus būtina skubiai. Kuo anksčiau depresija pradedama gydyti, tuo geresnių rezultatų pasiekiama.

Pačiai moteriai tokią būseną pakelti sunku, o kartu kenčia ne tik ji, bet ir augantis vaikas. Juk kūdikystėje laikas visai kitaip matuojamas, juk mažo žmogučio gyvenime mėnuo reiškia visai ką kita, nei suaugusiojo (kūdikis keičiasi ir auga gerokai greičiau, nei suaugęs žmogus). Kad kūdikis augtų sveikas, normaliai vystytųsi, būtina ne tik jį maitinti, prausti ar neleisti sušalti, dar svarbu, kad jis būtų myluojamas, šnekinamas, kad juo būtų džiaugiamasi, o depresijos apimta mama, deja, negali to suteikti. Tad nekentėkite vienos, remkitės į artimuosius ir nedelskite ieškodamos profesionalios pagalbos, kai labai sunku.